Vestuviniai drabužiai
Visi vestuvininkai vilkėdavo savo įprastus šventadienius drabužius. Nieks nesisiūdavo naujų, pagal išgales būdavo pakeičiamas tik vienas kitas jų elementas. Moterys stengėsi pasipuošti gražiausiomis prijuostėmis, užsirišti mažiau dėvėtą skarelę, apsivilkti naujausiais marškiniais ar bent įdomesnę juostą prie jų prisisiūti.
Visi vestuvininkai, kurie eidavo tam tikras pareigas (jaunieji, piršlys, svočia, pabroliai, pamergės), turėdavo išskirtinius ženklus.
Daugiausia dėmesio savo drabužiams skyrė jaunoji. Suaugusi mergina, kuri ketino tekėti, ruošė sau vestuvinius drabužius. Paruošti visą aprangą nebuvo vienerių metų darbas, todėl gražesnis, brangesnis drabužis būdavo labai tausojamas. Moterys savo vestuvinę aprangą dažniausiai laikydavo įkapėms ir rengdavosi tik iškilmingomis progomis. Austiniais drabužiais jaunieji rengdavosi maždaug iki Pirmojo pasaulinio karo. Reikšmingiausi drabužiai tai: marškiniai sijonas, liemenė arba švarkas, prijuostė. Be to, svarbi juosta, galvos danga, batai, įvairūs papuošalai. Pagal Suvalkų muziejuje sukauptą medžiagą, pagal mūsų močiučių išsaugotas drabužių dalis ir iš pasakojimų galima atkurti to meto moterišką aprangą, išskyrus liemenes (pasakotojai prisimena jau tik pirktinės medžiagos išeigines liemenes).
Puošniausias, daugiausia darbo reikalaujantis drabužis tai marškiniai. Jie būdavo trumpi arba ilgi (pastarieji atstodavo ir pasijonį). Juos visada siūdavo iš balintos lininės drobės, o apykaklę ir rankogalius – iš pačios dailiausios ir ploniausios-drobės. Moteriškų marškinių apykaklę, rankogalius, perpetes ir priekį puošdavo balti kiauraraščiai. XIX a. pabaigoje vestuvinius marškinius pradėta siūti iš medvilnės.
Seniausi žinomi sijonai tai ilgi, dvinyčiai ar keturnyčiai, rečiau aštuonnyčiai. Greta languotų būta ir ilgadryžių. Sijonai būdavo siuvami iš 4-5 palų. Prie juosmens suraukiami – priekyje mažiau, užpakalyje daugiau. XIX a. antroje pusėje imta vartoti medvilnės siūlus, o ataudams pirkta vilnonius arba kamelinius. Kitaip pradėta ir kirpti – pleiškiais. Pažemiai dažnai būdavo apsiuvami juodo aksomo ar kitokios pirktinės medžiagos lankais. Prie tokių sijonų pradedamos siūti medvilninės ar vilnonės palaidinės. Kartais visas kostiumas būdavo siuvamas iš tos pačios medžiagos. Kostiumų nuoma
Išeiginės liemenės būdavo audžiamos vilnonės ar pus-vilnonės smulkiu rašteliu: ruoželiais, langučiais, katpėdėlė-mis. Jų niekad nesiūta iš tos pačios medžiagos kaip sijonų. Liemenes anksti pradėta siūti iš pirktinių medžiagų. XIX a. antroje pusėje paplitus įvairių rūšių švarkeliams liemenės virto apatiniu drabužiu.
XIX a. pabaigoje dėvimos’dar languotos prijuostės, austos dvinytės ir skersadryžės su siauromis įvairiaspalvėmis juostelėmis. Keičiantis sijonų kirpimui ir spalvai, imta dėvėti tamsias siuvinėtas prijuostes. Vienos jų būdavo siuvinėtos rankomis, kitos – mašinomis. Tokios prijuostės užbaigiamos juodais mezginiais arba rauktinukais. Nuo XX a. pradžios prijuostės pradeda nykti ir dėvimos tik vyresniųjų moteriškių.
Neatskiriama jaunosios aprangos dalis – juosta. Šiame krašte plačiausiai paplitusios buvo rinktinės juostos.
Jaunosios galvos danga – galionas. Tai vienas brangiausių galvos papuošalų – auksinės ar sidabrinės spalvos įvairaus pločio brokatinio audinio kaspinas. Galiono užpakalje prisegama šilkinių kaspinų, kurie dar papuošiami rūtų šakelėmis.
Nykstant galionams, ant galvos buvo dedami tik rūtų vainikėliai. Nuo vainikėlio būdavo nuleidžiamas baltas kaspinas. Vėliau kaspiną pakeitė veliumas, šiame krašte vadinamas velionu.
Jau XX a. pradžioje ne visos nuotakos taip rengdavosi. Jeigu kuri buvo turtingesnė arba turėjo giminių Amerikoje, siūdavosi “madingiau” – iš pirktinių medžiagų. 1910 m. nuotraukoje aiškiai matome, kad sijonas įr švarkelis yra austinės medžiagos, bet ant galvos jaunoji turi jau ne galioną, o veliumą. Tų pačių metų kitoje nuotraukoje jaunoji apsirengusi baltai, su baltomis pirštinėmis ir rūtomis papuoštu ilgu veliumu. 1907 metų nuotraukoje mergina apsivilkusi kameliniu sijonu su būdingu juodu papuošalu, tik sijonas neįprastai sukirptas.
Tarpkario laikotarpyje jaunosios rengdavosi įvairiai. Vienos kameliniais sijonais ir švarkeliais, kitos austiniais sijonais ir baltomis pirktinėmis bliuzelėmis bei šilkinėmis prijuostėmis. Prie balto veliumo ne visada būdavo dėvima balta suknelė. Atmenama atvejų, kai jaunoji dėvėdavo kamelinį sijoną ir baltą bliuze, o ant galvos turėdavo veliumą. Vėliau suknelės arba kostiumėliai būdavo siuvami iš pirktinės medžiagos, bet ne baltos. Labai retais atvejais buvo rengiamasi balta suknele. Suknelių nuoma
Ona Griškevičiūtė, kuri ištekėjo 1924 metais, buvo apsivilkusi balto kartūno suknele. Ant galvos turėjo baltą veliumą ir rūtų vainikėlį, ant rankų -baltas pirštines, o avėjo paprastais juodais bateliais. Tose pačiose vestuvėse svočios vilkėjo namų darbo sijonais ir palaidinėmis, plaukuose ryšėjo mėlynus kaspinus.
Po Antrojo pasaulinio karo jaunoji dažniausiai jau rengdavosi baltai. Turėdavo baltą suknelę, o ant galvos ilgą veliumą. Prie veliumo būdavo prisegamas rūtų vainikėlis, vėliau – dirbtinė gėlė su rūtų šakelėmis. Visas veliumas irgi papuošiamas rūtų šakelėmis. Rūtų vainikėlio jaunoji nesi-segdavo tada, jeigu būdavo jį “pametusi”. Žinomi atvejai, kai kunigai nuo galvos nuimdavo jaunajai veliumą, jeigu juo būdavo užsigobusi skaistybę praradusi mergina. Tuo atveju jaunoji ir pati vengdavo veliumo, nes davatkos tokias žinias greitai “surinkdavo” ir pranešdavo kunigui. Po karo kunigai jau nenuimdavo veliumo, bet neleido turėti rūtų ir gėlių puokštės. Veliumas ant galvos buvo gobiamas nevienodai. Tai priklausydavo nuo to meto mados ir nuo gobėjos. Ne kiekviena nuotaka mokėjo juo pati užsigobti. Būdavo perkamas gabalas šydo, ir iš jo prityrusi siuvėja padarydavo (sudėdavo) veliumą.
Kitų vestuvėse dalyvavusių moterų drabužiai būdavo tokie kaip jaunosios. Jaunąją skyrė tik galvos danga, rūtos ir puokštė. Svočia ir kitos ištekėjusios moterys neidavo plikomis galvomis. Tik namuose ir tik labai retais atvejais moterys pasirodydavo vienplaukės. Ryšėdavo gelsvomis šilkinėmis skarelėmis, prie jų priderindamos antkakčius, pas mus vadinamus pabriuvėliais. Tai neaukšta 3-4 cm pločio karūnėlė, puošianti tik priešakinę galvos dalį. Jie būdavo daromi iš kaspinų, tiulio, šilko, nusagstomi karoliukais, spalvotais siūlais, megztomis ar siūtomis rožytėmis. Pabriuvėliai priklausė šventadieniams papuošalams, todėl ir svočios mėgdavo jais pasipuošti. Pabriuvėliai su skarelėmis buvo komponuojami dviem būdais:
- skarele gobiamasi virš antkakčio, surišant ją pasmakrėje arba apvaliai,
- trikampiu sulenkta skarelė prisiuvama prie antkakčio kraštelio.
Prie pabriuvėlių ryšimos baltos, gelsvos, rečiau gėlėtos skarelės.
Išnykus pabriuvėliams, svočios į plaukus segdavosi mėlyną gėlytę, padarytą iš kaspino. Jeigu svočia ryšėdavo skarelę (kada būdavo šalčiau), gėlytę prisegdavo taip, kad ji būtų matoma iš po skarelės.
Pamergės, kaip ir jaunoji, ant galvos turėdavo galionus arba rūtų vainikėlius, o vėliau į plaukus įsisegdavo tik rūtų šakelę su balta gėlyte ar kaspinėliu. Apie 1960 m. pamergės, kaip ir jaunoji, rengdavosi baltomis suknelėmis. Būdavo atvejų, kad ne tik rengdavosi baltai, bet dar visos turėdavo vienodą galvos dangą iš baltų gėlių.
Kartais jaunoji ir pamergės puošdavosi ne tik rūtomis, bet ir kitais žalumynais. Buvo paplitęs paprotys perjuosti per krūtinę smidro (šparago) šakelę.
Prie išeiginių drabužių moterys ir merginos puošdavosi gintaro ar koralo varstėmis. Turtingesnės turėdavo jų keletą.
Apie šio krašto vyrų aprangą sunkiau spręsti, nes nedaug užsilikę drabužių (marškiniai, kelnės, juostos, kailiniai, rudinės). Pagal senesnių žmonių pasakojimus apie jų jaunystėje matytus tėvų drabužius galima teigti, kad jie buvo panašūs kaip visoje Lietuvoje. XIX a. pabaigos ir XX a.
pradžios lietuvių valstiečių tradicinių vyriškų drabužių komplektą sudarė: marškiniai, kelnės, liemenė, trinyčiai, rudine, kailiniai (ir kita žiemai skirta apranga), be to, galvos danga ir apavas.
Vyriški marškiniai buvo siuvami iš drobės: Rankovėms, apykaklei ir krūtinei imama plonesnė, balinta drobė. Krūtine ir rankogaliai puošiami baltu kiauraraščiu. Būdavo siuvinėjama kryžiuku raudonais ir juodais siūlais.
Iki Antrojo pasaulinio karo kelnėms buvo naudojama vilnonė, pusvilnonė ir namų darbo medžiaga. Vasarą vyresni vyrai dirbdami dėvėdavo baltas linines kelnes, bet jaunesni jau eio su tamsiomis milelio kelnėmis. Po Pirmojo pasaulinio karo paplito kariško kirpimo kelnės, vadinamos “galifė”. Vyrai nešiojo jas dar ir po Antrojo pasaulinio karo. Tuo pačiu metu paplito ir kariško kirpimo švarkai – “frenčiai”. Vyrar nešiodavo ir liemenes, siuvamas iš vilnonės ar pusvilnonės medžiagos, bet išeiginiu drabužiu jos nelaikytos. Ant liemenės buvo velkamasi rudine, trinyčiais ar švarkais. Po Antrojo pasaulinio karo vyrai jungtuvių eidavo tamsiomis kelnėmis ir švarkais. Jie būdavo siuvami iš naminės, vėliau iš pirktinės medžiagos. Išeiginis vyrų apavas buvo auliniai batai, nešiojami tik šventadieniais. Batai būdavo labai tausojami ir perduodami iš kartos į kartą.
Per vestuves vyrų išskirtinis ženklas būdavo kairėje pusėje prisegtas baltas kaspinas su rūtomis. Panašius kaspinus, tik mažesnius, turėjo pabroliai ir piršlys Piršlio kaspinas buvo segamas dešiniame atlape. Muzikantams prie instrumentų taip pat buvo segami balti ar mėlyni kaspinai.