Stebuklingieji milteliai, nurungę natūralų moters grožį
Šie milteliai – pudra – iš tiesų stebuklingi. Visais amžiais jie padėdavo žmonėms paslėpti išorės trūkumus, emocijas ir net socialinį statusą.
Tikra japonų gražuolė turėjo ne tik balinti veidą, bet ir nusiskusti antakius, o tada juos nupiešti taip, „kaip reikia”, t. y. tiesias strėlytes.
Kilmingųjų išskirtinumo bruožas
Manoma, kad pudra, kaip ir daugelis kitų kosmetikos priemonių, buvo išrasta Egipte. Tačiau jau iki jos atsiradimo įvairių pasaulio vietų žmonės savo veidus ir kūnus padengdavo kreida ar baltuoju moliu. Ir visai ne dėl grožio – mokslininkai tvirtina, kad taip būdavo bandoma apsisaugoti nuo piktųjų dvasių. Gyvavo nuomonė, kad dvasios nepuls žmonių, panašių į save – išblyškusių, be kraujo lašo ir gyvumo veide. Balta spalva buvo nepakeičiama švenčių metu, kai mirusiųjų dvasios ateidavo pasisvečiuoti pas gyvuosius.
Vystantis civilizacijai, baltos spalvos reikšmė tapo kitokia. Anksčiau ji darydavo žmogų „nematomą”, o vėliau, atvirkščiai, išryškindavo jo padėtį visuomenėje. Vergų ir kitų vargšų, priverstų kiauras dienas plušėti po svilinančia saule, oda nudegdavo iki juodumo. Norėdami pabrėžti savo išskirtinumą, kilmingųjų sluoksniui priklausantys asmenys stengėsi tapti kuo baltesni.
Moterų privilegija
Svarbiausia priemonė, suteikianti veidui kilnų baltumą, buvo pudra. Garsių Egipto damų kapavietėse tarp kosmetinių priemonių -veido kremų, vokų dažų iš suodžių, blakstienų miltelių iš malto malachito- archeologai rasdavo ir aukštų stiklinės formos pudrinių. Tų pudrinių turinys buvo gana įvairus.
Žymi Egipto karalienė Kleopatra, parašiusi traktatą „Apie vaistus veidui”, pudravosi… krokodilų mėšlu. Eilinės egiptietės naudodavo išdžiovintą ir sutrintą į miltelius baltąjį molį.
Užkariavę Egiptą, romėnai ėmė naudoti vietinę kosmetiką. Beje, Romos moterys mielai naudojosi ir kitų užkariautų tautų šios srities laimėjimais. Daugybėje Romos prekyviečių buvo pardavinėjami specialūs futliarai – tolimi dabartinių kosmetinių protėviai – su dažais ir veido priežiūros instrumentais.
Futliaruose buvo skaistalų iš vyno mielių, pieštukų iš presuotų suodžių blakstienoms, palmių aliejaus odai. Turtingos romėnės naudodavosi kreidos ir nuodingu švino baltalo mišiniu. Šis graikų išradimas, gyvavęs iki pat Renesanso epochos, turbūt ir pagimdė posakį „Grožis reikalauja aukų”. Laimei, toks švino mišinys buvo brangus, tad dauguma romėnių naudojo kur kas pigesnę pudrą — iš ankštinių miltų mišinio arba kvietinių miltų. Romos lyrikas Gajus Valerijus Katulas moterį, nepasipudravusią veido, lygino su „maistu be druskos”. Beje, panaši buvo ir kinų išminčių nuomonė: „Gėrėtis gražuole geriau tada, kai ji nusipudruoja veidą.”
Aktoriams ir prostitutėms
Ankstyvaisiais viduramžiais pudra pasitraukė į šalį. Damos nejautė ypatingo jos poreikio — gyvenant akmeninėse pilyse ir siaurose miesto gatvelėse, veidai ir taip buvo išblyškę.Užtat pudra buvo labai populiari tarp prostitučių, nepaisant to, kad daugelyje miestų galiojo įstatymai, draudę laisvo elgesio moterims naudotis kosmetika, kad būtų galima matyti prekės veidą tokį, koks jis yra.
Buvo dar viena kategorija žmonių, negalėjusių apsieiti be pudros, — tai aktoriai, klounai, juokdariai. Jie anksčiau nei kiti suprato, kad stebuklingieji milteliai tarsi paverčia veidą švariu.