Pudros istorijos ypatumai
Pasak kinų išminčių, gėrėtis gražuole geriau tuomet, kai ji nusipudruoja veidą..
Kitame Žemės krašte — Japonijoje aktoriai kūrė savo paveikslus su pudra, kurią paskui padengdavo įvairiomis spalvomis. Raudona spalva simbolizavo vyriškumą, mėlyna — piktadarystę, balta — kilnumą ir dvasios grožį. Todėl Japonijoje ryžių pudra buvo populiari ne tik tarp moterų, bet ir kai kuriais laikotarpiais tarp vyrų.
XIV amžiuje pudra vėl tapo madinga aukštuosiuose Europos visuomenės sluoksniuose. Renesanso epochos mokslininkai, rausdamiesi po antikinius manuskriptus, išskaitė senovinius kosmetikos receptus, kuriuos susižavėjusios pasičiupo madų besivaikančios moterys.
Pudra minima Dž. Bokačo „Dekamerone” — italų damos su savimi nuolat nešiodavosi miniatiūrines pudrines. Anglijos karalienė Elžbieta, nepatenkinta savo veido spalva, pudruodavosi taip gausiai, kad, norėdama atrodyti natūraliai, turėdavo ant pudros sluoksnio nusipiešti vos matomas kraujagysles. Prancūzų dvariškiai pudravosi ne tik veidą, bet ir plaukus. Jie išradingai įmaišydavo į miltelius auksinių, sidabrinių ir violetinių „kibirkštėlių”.
Baltas veidas —bruožas pagal kurį senovinėse Egipto freskose galima atskirti kilmingą ponią.Paktinė pudra: ant pergamento lapų, padengtų klijais, buvo užberiama įvairių atspalvių pudros. Atplėšus lapo gabalėlį, juo buvo galima greitai įtrinti veidą. Tuo metu pudros garbintojai jau išmoko ją nudažyti įvairiomis spalvomis: kaktą pudruodavosi baltai, skruostus — rausvai, paakius — melsvai.
Patobulinti pudrą bandė net žymi nuodytoja Teofanija di Adamo (labiau žinoma kaip ponia Tofana), gyvenusi XVII amžiuje Neapolyje. Su jos „neapolietišku vandeniu”, kurio pagrindą sudarė aršenikas, daugiau nei 600 italių atsikratė nusibodusių vyrų. Aršeniko ponia Tofana sugalvojo dėti į pudrą, kuri per trumpą laiką turėjo nubalinti veidą. Laimei, šis receptas nespėjo išplisti — nuodytoją nubaudė mirties bausme.
XVII amžiuje į Europą buvo atvežta ryžių, kartu su jais — ir ryžių pudros gaminimo receptas. Pudra daugiausia buvo naudojama galvai pudruoti tiesiogine to žodžio prasme — į madą atėjo pudruoti perukai. Naujovės išradėju 1620 metais tapo prancūzų abatas Ribera. Liudvikas XIII, kardinolo Rišeljė nušalintas nuo valdžios, užsiimdavo naujų perukų modelių kūrimu. Iš pradžių jie buvo gaminami iš bet ko — avių vilnos, jūrų žolių, linų, tačiau greitai dvare įsitvirtino perukai iš moterų plaukų. Ypač buvo madingos šviesių plaukų garbanos, atvežtos iš Flandrijos, o ne tamsūs prancūzių plaukai. Tačiau visiems jų neužteko, tad Liudvikas ypatingu įsaku leido šviesius perukus nešioti tik karališkosios šeimos nariams. Aristokratai greitai surado išeitį iš padėties — jie iki baltumo nupudruodavo savo tamsius perukus.
Pudra – ir plaukams
Valdant Liudvikui XV, atėjo pudros aukso amžius. Karaliaus numylėtinei markizei de Pompadur vos mostelėjus rankele, įsigalėjo nauja mada: damos ant galvos pasistatydavo perukų bokštus, kuriuose buvo vaizduojami tikri paveikslai, pavyzdžiui, jūrų mūšis ar pastoralinis peizažas.
Liudviko XV epochos Prancūzijoje kirpėjai teikdavo labai populiarią tarp lankytojų paslaugą —atnaujindavo pudrą ant perukų logramo pudros: jos reikėdavo ne tik plaukams, nes puošeivos storu pudros sluoksniu padengdavo veidą ir kaklą.
Taupumo sumetimais pudra buvo nenuplaunama kelias savaites — higiena paryžietės rūpinosi kur kas mažiau nei grožiu. Baltame fone gražiai išryškėdavo aksominės „muselės” — iš pradžių jomis buvo dengiami spuogeliai ir kitokie odos trūkumai, o vėliau įsigudrinta reikšti jausmus — tikrąsias emocijas būdavo sunku įžvelgti po storu tarsi šarvai pudros sluoksniu. „Muselė”, priklausomai nuo to, kokioje veido vietoje būdavo priklijuota, bylodavo apie savo valdovės nuotaiką ar net pranešdavo kavalieriui paskirto pasimatymo laiką. Volteras kandžiai ir piktai pasijuokė iš merginų, sakydamas, kad „pudra leidžia paslėpti visus trukumus, išskyrus vieną — proto trūkumą”. Vokietijoje netgi buvo išleistas įsakymas, pagal kurį santuoka su moterimi, paslėpusia išorės trūkumus kosmetikos priemonėmis, galėjo būti nutraukta.
Tačiau atėjo laikas, kai pudra pateko į nemalonę. Prancūzų laisvamaniai seniai piktinosi, kad pudros gamybai iššvaistomi milžiniški kiekiai ryžių ir kvietinių miltų, kai tuo metu liaudis badauja. 1792 metais, nuvertus prancūzų monarchą, puošnūs perukai nuėjo į nebūtį, o pudros gamyba buvo uždrausta.
Rampų šviesoje
Vėliau pudra tapo vien moterišku atributu, nors ir dailioji lytis kurį laiką buvo praradusi susidomėjimą šiais milteliais. Viktorijos laikų Anglijoje į kosmetiką buvo žiūrima su panieka. Madinga buvo laikoma sveika veido spalva — ji buvo puoselėjama darant veido kaukes iš avižų, medaus ir kiaušinių trynių. Kraštutiniu atveju buvo leidžiama pabarstyti odą miltais.
Tačiau netrukus pudra vėl tapo madinga — ir vėl aktorių dėka. Didžios aktorės Sara Bernar ir Eleonora Duzė, norėdamos paslėpti odos trūkumus, gerai matomus ryškioje rampų šviesoje, padengdavo veidus storu pudros sluoksniu. Žinoma, žiūrovės iš visų jėgų stengėsi būti panašios į savo dievaites.Manieringo ir rafinuoto modernizmo periodu pudruotis vėl tapo įprasta ne tik moterims, bet ir vyrams, tačiau tarp pastarųjų ši mada išsilaikė neilgai.
Šalin kenksmingas medžiagas
Tuomet įvyko tikra kosmetinė revoliucija — Vokietijoje odos priežiūrai buvo pradėta naudoti talko pabarstai. Prancūzai, įpratę kiekvieną išradimą priversti tarnauti grožiui, pradėjo iš talko gaminti pudrą, kuri nevirsdavo plutele, nesukeldavo odos sudirgimo ir lengvai sus maišydavo su įvairiais dažikliais bei aromatais. Be viso to, iš pudros visiems laikams buvo išguitas švinas ir visos kitos kenksmingos medžiagos — jos buvo pakeistos nepavojingu organizmui cinko oksidu.
Iki šių dienų talkas yra daugelio rūšių pudros pagrindai nors dažnai į jį įmaišoma linų miltų, baltojo ir raudonoj molio, kalcio hidroksido, gėli aliejų ir kvapiųjų medžiagų.