Mergvakaris Lietuvoje – papročiai
Mergvakarį mūsų krašte sudarydavo du etapai. Pirmas – tai paskutinis šokių vakaras (vakarėlis), antras – vestuvių išvakarės.
Paskutinį savaitgalį prieš vestuves (šeštadienį arba sekmadienį) kaimo jaunimas surengia šokius – atsisveikinimą. Šokių metu visi stengiasi daugiau dėmesio parodyti būsimai jaunamartei. Kad ir nelabai mokančią šokti visi stengiasi pašokdinti.
Pašoka paskutinį šokį ir tadu aina acisveikyc viso jaunimo. Acisveikinavisus: ir bernus, ir mergas. Net ir žanotus, jaigu yra. Acisveikydama paduoda rankų ir pasibučiuoja.
Jaunoji visadu acisveikina verkdama, ba jaunimas pridainuoja jai visokių graudzų dainų.
Prieš jungtuves iš vakaro jaunosios ir jaunojo namuose susirinkdavo jaunimas. Ateidavo pabroliai ir pamegės. Merginos pindavo vainikus. Vaikinai rengdavo vežimus, prinešdavo šakų vainikams. Jaunosios namuose merginos pindavo rūtų vainikėlį, ruošdavo pabroliams kaspinus, šukuodavo ir puošdavo jaunąją. Kadangi apeigos prasidėdavo vakare, tai ta vestuvių dalis buvo vadinama vakarynomis.
Tą vakarą jaunosios ir jaunojo namuose jaunimas dainuodavo nemažai dainų. Ypač daug dainų buvo skiriama jaunajai.
Vakarynų dainos liūdnos, graudžios. Jos sugraudina ne tiktai nuotaką, bet ir tėvus. Tai dainos apie jaunas dieneles, rūtų vainikėlį, apie jaunosios atsiskyrimą nuo gimtųjų namų.
Susirinkusios pamergės ir kaimo merginos pindavo jaunajai rūtų vainikėlį ir šukuodavo kasas. Apeiginio šukavimo nebeprisimena ir vyriausieji pasakotojai. Išliko tik dar ir šiandien per vestuves dainuojama tų apeigų daina:
Augo dukrelė pas motinėlę,
Sunkių darbelių nedirbo.
Rūteles skynė, vainikus pynė ’
galiam levandrų daržely.
Oi, jus seselės, jus lelijėlės,
Pynėte rūtų vainiką,
Pinkite, dėkit rūtų vainiką
Ant mano jaunos galvelės.
Sėskis, sesele, sėskis, jaunoji,
Į margą aukso kėdelę.
Kasas šukuosim, kaspinais puošim,
Rūtelių pinsim vainiką.
Per vakarynas paprastai būdavo išvežamas jaunosios kraitis. Liūdną atsisveikinimo nuotaiką pakeisdavo sąmojingas kraičio išpirkimo šurmulys. Motina, talkon pasikvietusi kaimynę ar kitą liežuvingesnę moterį, derėdavosi su piršliu dėl kraičio. Susirinkęs jaunimas ateidavo pažiūrėti derybų ceremonijos ir, jeigu derybos užtrukdavo per ilgai, padainuodavo kad ir tokią dainą:
Aš turiu bernužėlį
Tam pačiam kaimužėly:
Jis mane žino ir gerai pažino
Nuo jaunųjų dienelių.
Jam nereikia kraitelių
Nei didelių turtelių.
Jis mane žino ir gerai pažino
Nuo jaunųjų dienelių.
Išpirkęs kraitį, piršlys statydavo degtinę, motina atnešdavo užkandžio. Ta proga pavaišindavo ir jaunimą (pyragu, sūriais, sviestu…).
Nupynus vainikus, išpuošus trobą ir paruošus viską rytojaus dienai, visi eidavo pailsėti. Juk rytą reikės anksti kelti ir eiti išlydėti jaunosios į jungtuves.
Jaunojo namuose taip pat vykdavo vakarynos. Susirinkdavo jaunojo pulkas ir – kaip pas jaunąją – puošdavo trobą, pindavo vainikus vežimams ir dainuodavo dainas apie bernelio atsiskyrimą su namais, su žirgu.
Jaunojo namuose visi laukdavo kraičio. Įdardėjus vežimui į kiemą (jeigu kraitis didelis, veždavo jį keliais vežimais), visi išbėgdavo apžiūrėti kraičio. Vyrai kilnodavo skrynias, skaičiuodavo atvežtus daiktus, o moteriškės skubėdavo kloti lovą, nes paklodų ryšulyje tikėdavosi rasti lauktuvių. Už kraičio parvežimą tėvas piršlį ir vežėjus vaišindavo degtine, o kiti dalindavosi jaunosios įdėtomis lauktuvėmis. Mergvakaris