Kvepalai
Kvepalai senovėje paprastai naudoti norint nuslėpti žemą asmens higienos lygį. Tačiau egiptiečiai dažnai maudydavosi ir naudodavo drėkinamuosius aliejus, iškvėpintus įvairiomis gėlėmis, žolėmis, prieskoniais, mediena ir dervomis. Seniausi kvepalai, rasti priešdinastiniuose kapuose (iki 3100 pr. Kr.), pagaminti iš importuotų spygliuočių sakų ir augalinių riebalų.
Kol IV a. pr. Kr. nebuvo sukurtas distiliacijos procesas, kvepalai buvo gaminami mirkant sudedamąsias dalis, pvz., gėlių žiedus, aliejuje arba riebaluose (anfleražas) arba mirkant ir kaitinant (mace-racija). Sudėtingo mišinio paruošimas trukdavo iki 365 dienų. Kvepalų ir smilkalų gaminimas vaizduojamas daugelyje kapų ir šventyklų paveikslų, kvepalų laboratorijos buvo įrengtos net kai kuriose šventyklose.
Tokie kvepalai kaip Septyni šventieji aliejai vaidino labai svarbų vaidmenį egiptiečių apeigose. Egiptiečių manymu, dievai labai aromatingos būtybės, todėl jų dieviškosios ypatybės dažnai atkartojamos kvepalais. Kvepalai buvo vartojami ir apsaugos tikslais: manyta, kad malonūs kvapai atstumia blogį, stiprūs kvepalai buvo naudojami laidojimo apeigose mirusiųjų juslėms atkurti. Kvapiosios medžiagos naudotos ir mumifikacijos procese: Herodoto minėtos „mira, cinamonas ir įvairios kitos aromatinės medžiagos” sykiu maskuodavo palaikų irimo požymius.
Nors kvepalai naudoti ir kasdieniame gyvenime, svarbiausi būdavo susitikimuose ir pobūviuose, kai svečiams būdavo sakoma: „Visą gyenimą daryk, ko širdis geidžia, tepk galvą mira ir įtrink kūną aliejais, kurie tiktų dievui”. Privilegijuotiems dvariškiams buvo dovanojama kvepalų, o apie 1300pr. Kr. kariuomenės vadui buvo patarta „pasirūpinti, kad gerai pasirengtų pasirodyti faraonui, kad turėtų smilkalų ir kvapiųjų aliejų kareiviams ir iškilmių vežimams ištepti”. Tačiau tokie papročiai ne visiems tiko: Spartoje kvepalai buvo uždrausti. Pasakojama, kad Spartos karalius Agesilajas, 361 pr. Kr. dalyvaudamas egiptiečių puotoje, baisiai supyko, nes, jo manymu, gausus kvepalų vartojimas yra niekingas ir moteriškas.