Kramtomoji guma
Nuo senų laikų daugelio kultūrų žmonės kramtydavo įvairius natūralius lipus ir lateksą pramogai ir higienos tikslais. Pavyzdžiui, actekų merginos ir moterys kramtydavo bitumą – randamą natūralaus naftos prasisunkimo vietose Meksikos įlankos pajūryje – norėdamos atgaivinti burnos kvapą (bent mums taip pasakojama) ir išvalyti dantis. Actekai ir Centrinės Amerikos majai tikriausiai kramtė ir apdorotą lateksą arba sapodilla (Manilkarazapote), aukšto drėgnos atogrąžų girios medžio gumą.
Šiuolaikines kramtomosios gumos istorija prasideda 1860 m. Stateno saloje Niujorke, kur jaunas fotografas, vardu Thomasas Adamsas, ieškojo pigaus pakaitalo kaučiukmedžio Hevea brasillensis sultims, naudojamoms gumai gaminti. Laimingo atsitiktinumo dėka tame pačiame pensione kaip ir Adamsas buvo apsistojęs ištremtas Meksikos valdovas Antonio LopezaS de Santa Anna; jis supažindino Adamsą su augalo čiklės lipais, kuriuos jo gimtinėje buvo įprasta kramtyti. Nors Adamsui nepavyko pagaminti iš jų latekso gumos, jis pastebėjo, kad juos malonu kramtyti, ir vietos vaistinėje pradėjo pardavinėti gumą be prieskonių. Ir iš karto sulaukė didelio pasisekimo.
Kitas žingsnis buvo pridėti stoninių medžiagų, o tai buvo galima padaryti tik sumaišius šią medžiagą su cukrumi arba (vėliau) su kukurūzų sirupu. Ją pradėta pardavinėti specialiai įvyniotų plokščių plytelių pavidalu, o iki šimtmečio pabaigos kramtomoji guma užkariavo Amerikos visuomenę.